Kvapas – medžiagos savybė sudirginti uoslės receptorius. (HN 121:2010)

Kvapas – pojūtis, suvokiamas uoslės organu uostant tam tikrą lakią medžiagą. (LST EN 13725:2022)

Žmonės naudoja uoslę vertindami mus supančią aplinką, maistą ir net kitus šalia esančius žmones. Mūsų asmeninėje aplinkoje esantį kvapą, kuris suvokiamas kaip nemalonus, sunku ignoruoti. Blogiausia tai, kad toks kvapas lengvai įtakoja ir bendrą, visos aplinkos, neigiamą vertinimą. Paprasčiausias žmonių elgesio atsakas į nemalonų kvapą yra vadinamas „kovoti arba slėptis“ atsaku (kitaip tariant, tolti nuo dirgiklio, sukėlusio neigiamą vertinimą, arba stengtis jį eliminuoti). Tačiau šiandieniniame pasaulyje žmonės dažnai neturi galimybės sumažinti ar pabėgti nuo šio „aplinkos stresoriaus“, ypač kai su juo susiduriama savo gyvenamojoje aplinkoje.

Įrodyta, kad nepageidaujamas kvapas gali sukelti žalingą poveikį žmonių sveikatai. Taip pat pastebėta, kad visi kvapai, neatsižvelgiant nei į jų pobūdį, nei į ekspozicijos laiką, jei nėra galimybės jų išvengti, gali lemti gyventojų nusiskundimų atsiradimą.

Taip pat pastebėtina, kad oro kokybės kriterijai, taikomi kvapams, siekiant išvengti nusiskundimų, ne tik mokslinis, bet didžiąja dalimi ir politinis, procesas. Nors dažnai kvapų valdyme ir vertinime politinė valia yra ribota, tačiau skirtingai nuo kitų oro teršalų, kiekvienas individas su funkcionuojančia nosimi gali įvertinti jaučiamą kvapą realiu laiku. Individų vertinimas yra staigus, o jo rezultatas yra lengvai pateikiamas atitinkamoms valdžios institucijos skundų forma. Todėl jei kvapai sklinda iš ūkinių komercinių veiklos rūšių objektų ir kelia didelę riziką gyventojų sveikatai, gerovei bei turtui, atitinkamoms valdžios institucijoms ir / ar ūkio subjektams visada bus poreikis tokius kvapus valdyti, reguliuoti bei vertinti. To nedarant kvapas taptų opia visuomenės sveikatos problema.

Fiziologiniai Kvapo Suvokimo Aspektai

Iš penkių žmogaus pojūčių kvapo pojūtis yra sudėtingiausias. Kvapo pojūčio sukeltas poveikis žmogui yra tiek fiziologinis, tiek psichologinis. Pirmiausia, uoslė leidžia rinkti žinias apie supančią aplinką ir vertinti galimus rizikos veiksnius. Antra, uoslė būdama tiesiogiai susijusi su limbine sistema, kuri labai svarbi mąstymui ir ugdymui, taip pat emocijų ir motyvacijos sričiai, gali lemti tam tikrą atsaką į jos dėka suvoktus aplinkos rizikos veiksnius ar į pačią aplinką, tame tarpe ir į kitus tos pačios rūšies individus.

Žmogaus uoslės organai, kaip ir skonio organai, laikomi seniausiais evoliucijoje. Filogenetiniu požiūriu juos dirginant atsiranda signalai, kurie sukelia vengimo ar priartėjimo elgesį, tiek mitybos, tiek socialiniame kontekste.

Periferiniame lygmenyje vyksta uoslės ląstelių dirginimas. Aukštesniuosiuose uoslės centruose nervų signalai yra susiję su kitos gautos juslinės informacijos signalais. Kvapo suvokimas, apimantis emocinę interpretaciją, vyksta centriniame lygmenyje – daugiausia smegenų žievėje. Erzinimas kyla tada, kai aplinkoje esančio dirgiklio pobūdis yra neigiamas.

Organas, suteikiantis galimybę užuosti, yra nosis. Nosies ertmės viršuje yra gleivinės uodžiamoji sritis, ji dengia nosies pertvarą ir viršutiniąją viršutinės nosies kriauklės dalį. Šią sritį, kurios bendras plotas yra apie 4 kv. cm, sudaro nuo 10 iki 30 milijonų receptorinių (uodžiamųjų) ląstelių, kurių kiekvienos į paviršių atsisukusiame gale yra apie dešimt žiuželių, sudarančių tinklą gleivinės dangoje (paveikslas). Uoslės receptorių sritis yra ant žiuželių paviršiaus membranos.

Manoma, kad yra apie 100–300 receptorių klasių ir kiekviena ląstelė yra daugiau ar mažiau jautri kiekvienai kvapiajai medžiagai ir todėl gali susidaryti daugybė derinių. Sakoma,kad žmogus gali skirti apie 10 000 kvapų. Paprastai žmogus gali užuosti apie 1 000 kvapų, o specialistas – degustatorius iki 17 000 kvapų, tačiau galimi ir tokie atvejai, kai žmogus suvokia tik mažą kvapų dalį.

Apibendrintai aukščiau išdėstytas kvapo suvokimo mechanizmas galėtų būti paaiškintas taip: smegenys, dirbdamos kartu su nosimi, sukuria tai, ką kiekvienas supranta kaip kvapą. Kvapo suvokimas prasideda nosies ertmėje, kurioje yra daugybė specialių receptorių. Kai tik kvapo molekulė patenka į sistemą, ji tuoj pat prisitvirtina prie vieno ar kelių receptorių, kurie atitinka jos formą. Priklausomai nuo molekulės, ji gali pritapti prie vienos ar kelių formų receptorių. Kai smegenys signalą sugeneruoja, uodžiantysis asmuo pajunta kvapą.

Kvapų suvokimas jusle turi keturias pagrindines dimensijas: aptikimą, intensyvumą, kokybę ir hedoninį pobūdį. Kvapo aptinkamumas (arba kvapo slenkstis) remiasi teorine mažiausia kvapiojo dirgiklio koncentracija, kuri būtina, kad ją aptiktų tam tikra gyventojų dalis. Slenkstinės vertės nėra fiksuoti fiziologiniai faktai ar fizinės konstantos, – jos statistiškai reprezentuoja geriausią grupės individų atsakų įverčių vertę. Antroji kvapiųjų medžiagų suvokimo dimensija, intensyvumas, remiasi suvoktu kvapo jutimo stiprumu. Trečioji kvapo dimensija yra kvapo kokybė, t. y. kokios medžiagos kvapas. Ketvirtoji kvapo dimensija yra hedoninis pobūdis. Tai yra kategorija, nurodanti santykinį kvapo malonumą ar nemalonumą. Kvapo intensyvumui (ar potencialiam erzinimui) turi įtakos ne tik koncentracija, bet ir kvapo kokybė bei jo hedoninis pobūdis.

Pastebėta, kad daugelis žmonių geriau jaučia kvapus kairiąja šnerve, ir kad moterys yra jautresnės ir geriau skiria kvapus negu vyrai. Žmonių gebėjimui atskirti kvapus būdingas normalinis pasiskirstymas, t. y. 96 proc. populiacijos turi normalų kvapų suvokimą, 2 proc. populiacijos yra hiperjautrūs, o 2 proc. populiacijos yra nejautrūs kvapams.

Žmogaus uoslė gali atskirti kai kurias kvapo sudedamąsias dalis net esant mažoms jų koncentracijoms, tačiau žmonės, pauostę stipresnių kvapų, nebejaučia silpnesnio kvapo. Iš principo žmonių gebėjimas atskirti skirtingą kvapo intensyvumą yra labai subjektyvus. Tyrimai rodo, kad žmonės atpažįsta kvapo koncentracijos pokyčius kvapo koncentracijai pakitus nuo 25 iki 33 proc. Žmonių atsaką į kvapniųjų junginių mišinius yra sunku nuspėti, nes kvapas retai yra sudėtinė individualių kvapų kombinacija. Visi kvapai turi gebėjimą maskuoti kitų junginių kvapus, kvapnūs sudedamųjų dalių kvapai gali reaguoti tarpusavyje, pakeisdami kvapo pobūdį arba intensyvumą.

Taip pat pažymėtina, kad daugybė kvapą sudarančių komponentų, formuodami kvapo poveikį, gali pasižymėti sinerginiu poveikiu. Dėl to kvapas gali būti suvokiamas kaip intensyvesnis ir agresyvesnis, negu galima būtų prognozuoti pagal atskirų sudedamųjų sumą. Sinerginis amoniako ir vandenilio sulfido koncentracijų poveikis yra toks, kad išsiskiriant į orą kartu šiems kvapams, paprastai poveikis aplinkiniams gyventojams būna žymiai didesnis, nei jie veiktų atskirai. Tokie kvapai juntami net esant labai mažoms jų koncentracijoms, kurių esamais analitiniais tyrimais neįmanoma nustatyti.

Be to atkreiptinas dėmesys, kad kvapų suvokimas labai priklauso nuo kiekvieno žmogaus per gyvenimą patirtų potyrių. Kai kuriems, pavyzdžiui, dažniau susiduriantiems su nuotekų valyklos kvapais, gali būti priimtini ten sklindantys kai kurie kvapai. Kitiems, kurie tokiose vietose yra nebuvę ir su tuo nesusidūrę, minėti kvapai gali būti suvokiami kaip bjaurūs, atstumiantys ir nepriimtini.

Kvapų Poveikis Žmogaus Sveikatai

Įvairūs kvapai gali neigiamai paveikti visuomenės sveikatą bei gyvenimo kokybę, tačiau nebūtinai cheminis junginys ar jų mišinys visuomet yra tiesiogiai pavojingas žmogaus sveikatai.

Daugumos kvapus sukeliančių cheminių junginių kvapo pajautimo koncentracijos yra mažesnės nei nustatytos aplinkos oro cheminių medžiagų ar junginių ribinės vertės, kurias viršijus gali pasireikšti kenksmingas poveikis žmogaus sveikatai. Tačiau tiesiogiai nepadarydamas žalos sveikatai kvapas visgi gali sukelti antrinius simptomus – pykinimą, vėmimą, apetito praradimą, virškinimo sutrikimus, galvos skausmus, nemigą ir diskomfortą. Labai stiprus kvapas gali dirginti nosį, gerklę, o sergantiems astma ar kitomis kvėpavimo takų ligomis žmonėms kvapas gali sukelti ar paaštrinti šių ligų simptomus.

Kaip buvo užsiminta, žmogaus atsakas į uodžiamus kvapus gali būti:
1. Fiziologinis. Užuodžiant kvapą dėl asociacijų su pavojumi galima vengimo reakcija. Be abejo, galima ir priešinga reakcija, kai užuodus liekama ilgiau, norint tiksliau suvokti esamą situaciją.
2. Psichologinis. Psichologinis atsakas yra dar sudėtingesnis ir kiek sunkiau suprantamas negu fiziologinis procesas. Duomenys rodo, kad kiekvienas individualiai mėgsta arba nemėgsta tam tikrų kvapų ir remdamiesi jais reaguoja į aplinką (pavyzdžiui, vaikai mėgsta beveik visus kvapus).

Akivaizdu, kad kiekvienas individas skirtingai reaguoja į bet kokį kvapų šaltinį. Žmogus instinktyviai reaguoja į kvapą: tiek į malonų, tiek į bjaurų. Bendriausia organizmo reakcija į kvapus yra sutrikdyta nuotaika. Pavyzdžiui, malonus kvapas gali sukelti atsipalaidavimo ir malonumo emocijas, o nemalonus, bjaurus – pykčio arba nuovargio. Kvapas gali būti matuojamo streso atsako priežastimi, kaip, pavyzdžiui, kraujo spaudimo arba gliukozės kiekio kitimas, taip pat jis gali daryti įtaką nuotaikai ir net psichologinei būklei. Pavyzdžiui, dėlmėšlo kvapo sutrinka nuotaika, atsiranda pyktis, neramumas, įtampa, depresija, sumišimas ir fizinis silpnumas.

Galimi keli kvapo, atsižvelgiant į jo koncentraciją aplinkos ore, poveikio variantai. Pirmasis, kai kvapusis junginys yra labai mažos koncentracijos ir jo kenksmingas ar toksinis poveikis yra negalimas, antrasis, kai kvapiojo junginio koncentracija aplinkoje yra didelė ir jo kenksmingas ar toksinis poveikis yra galimas, ir trečiasis, kai kartu su kvapiuoju junginiu aplinkoje yra pavojingas sveikatai nekvapus junginys, kuris turi didesnę įtaką sveikatai, nei kvapas. Be to, galimi atvejai, kai kvapusis junginys gali vienu metu dirginti trišakį nervą (n. trigeminus) ir uoslės nervą (n. olfactorius). Vis dėlto net ir šių nervų dirginimu sunku paaiškinti dėl kvapo atsiradusį viduriavimą, krūtinės spaudimą, širdies ritmo padažnėjimą, todėl galima prielaida, kad kvapas, sukeldamas diskomfortą (erzindamas, trukdydamas), gali veikti kaip stresą sukeliantis faktorius.

Kaip jau minėta, organizmo reakcija į bjaurų kvapą gali sukelti fizinius negalavimus. Tokius negalavimus sukelia susierzinimas, kuris yra psichologinė reakcija į kvapus. t. y. fiziniai ligos simptomai yra psichologinės reakcijos į kvapus ir netoksinį suerzinimą. Pavyzdžiui, dirginantys kvapai gali sukelti galvos skausmą, slogą, akių dirginimą, gerklės skausmą ir kt. fizinius ligos požymius. Tačiau žmonės gali reaguoti į nemalonius kvapus ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Du reakcijos tipai nebūna visada vienodi. Vieni mokslininkai aprašo dėl kvapo poveikio atsiradusius nuotaikos kitimus ir fizinius simptomus (tokius kaip galvos skausmas, akių ir gerklės dirginimas), kurie veikė kartu. Kiti nustatė kvėpavimo takų ligas žmonėms, gyvenantiems šalia fermų. Kiekvieno tyrimo metu žmonės skundėsi dėl galvos skausmo, slogos, akių dirginimo, gerklės skausmo. Šie nusiskundimai dažniausiai patvirtinami objektyviais tyrimais (sumažėjęs plaučių aktyvumas, pakitę kraujo parametrai, esantys uždegimai). Atsižvelgiant į tai, kad gyventojai skundžiasi nuotaikos kitimais ir fiziniais negalavimais, galima daryti prielaidą, kad šie nusiskundimai yra susiję. (Stacionarių taršos šaltinių skleidžiamų kvapų vertinimo ir valdymo modelis, 2013)